Paveldą saugo pasitelkiant modernias technologijas: kaip šiandien keičiasi restauratoriaus darbas?

Yra profesijų, kuriose svarbiausia – sukurti. Ir yra tokių, kur tikslas – išsaugoti tai, kas jau yra. Objektų konservavimas ir restauravimas priklauso pastarajai kategorijai: čia kiekvienas veiksmas atliekamas jaučiant atsakomybę prieš laiko tėkmę. Tačiau šiandien tai nebėra vien kruopštus rankų darbas – restauratorius tampa tyrėju, o darbe remiasi tiksliais duomenimis bei inovacijomis.

Kaip šiandien atrodo restauratoriaus profesija ir kaip ją keičia technologijos, pasakoja Kauno kolegija Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos lektorė Eglė Aleknaitė.

Investicijos į studijų kokybę

Pastaraisiais metais Kauno kolegija stipriai išplėtė galimybes kultūros paveldo tyrimų srityje. Kaip pastebi lektorė, pokytis nėra teorinis – tai itin vertinga infrastruktūra, su kuria dirba ir studentai.

„Kauno kolegijoje buvo įgyvendinti du mokslo infrastruktūros projektai, skirti kultūros vertybių tyrimams, finansuoti Lietuvos mokslo tarybos (LMT). Jų metu įsigyta moderni analitinė ir vizualizavimo įranga, sudaranti galimybes vykdyti pažangius nedestrukcinius tyrimus bei integruoti juos į studijų procesą“, – sako E. Aleknaitė. 

Šie pokyčiai, pasak jos, leidžia studentams studijų metu dirbti su tais pačiais metodais, kurie taikomi profesionalioje restauravimo praktikoje – nuo tyrimų iki sprendimų priėmimo. 

E. Aleknaitė pažymi, kad Objektų konservavimo ir restauravimo studentai per visą studijų laikotarpį susipažįsta ir dirba su įvairiomis technologijomis – nuo spektrometrų iki mikroskopų, o infraraudonųjų spindulių tyrimai leidžia pamatyti net paslėptus piešinius ar kompozicijos pokyčius.

„Visa tai leidžia priimti labai tiksliai pagrįstus sprendimus: kuo geriau suprasti objektą ir kuo mažiau jį keisti – taip išsaugant jo autentiškumą ne tik vizualiai, bet ir medžiagiškai“, – pažymi lektorė ir priduria, kad šis principas šiandien tampa visos profesijos pagrindu.

Restauratoriai dirba su naujausiomis technologijomis

Menų ir ugdymo fakulteto lektorė sako, kad restauratoriaus darbas šiandien vis labiau remiasi tiksliais duomenimis. Technologijos leidžia ne tik pamatyti daugiau, bet ir tiksliau suprasti patį objektą. Restauravimo procese ypač svarbu nepažeisti objekto, todėl nedestrukciniai tyrimai yra būtini. 

„Taikant tokius metodus kaip ultravioletinė (UV) ir infraraudonoji (IRR) analizė, rentgenografija ar skaitmeninė mikroskopija, galima nustatyti kūrinio struktūrą, medžiagas, ankstesnių restauravimų pėdsakus ir net atskleisti tai, kas slepiasi po tapybos sluoksniais, nepažeidžiant originalios medžiagos“, – dalinasi E. Aleknaitė.

Šiandien kultūros paveldo išsaugojimo praktikoje naudojamos priemonės – infraraudonųjų spindulių reflektografija ar rentgeno tyrimai – atveria sluoksnius, kurie anksčiau buvo nematomi. Jie leidžia pamatyti pirminius kūrinio sprendimus, vėlesnius taisymus ar pažeidimus – visą jo gyvenimo istoriją.

„Rentgeno fluorescencijos spektrometras (XRF) ar FT-IR spektrometras leidžia tiksliai nustatyti, iš kokių medžiagų objektas buvo sukurtas. Dar viena svarbi kryptis – 3D skenavimas ir skaitmeninis modeliavimas. Jie ypač padeda dirbant su deformuotais ar pažeistais objektais – galime analizuoti objekto formą, planuoti restauravimą ar net „pasimatuoti“ sprendimus dar prieš juos įgyvendinant“, – atskleidžia Kauno kolegijos lektorė.

Pasak jos, kartu su technologijomis keičiasi ir požiūris: restauratorius pirmiausia siekia suprasti, o tik tada imtis veiksmų. Tai ypač svarbu siekiant išsaugoti objekto autentiškumą.

„Šiandien laboratoriniai tyrimai leidžia restauratoriui pirmiausia „perskaityti“ objektą, o tik tada jį liesti. Tai vienareikšmiškai padeda išsaugoti autentiškumą, nes galime labai tiksliai suprasti, iš kokių medžiagų objektas sukurtas ir kas su juo vyko vėliau – atskiriame originalą nuo vėlesnių intervencijų ne spėjimu, o faktais“, – aiškina tyrėja.

Studentai ne tik mokosi restauravimo – jie jį praktikuoja

Vienas svarbiausių aspektų būsimiems studentams – galimybė prisiliesti prie objektų restauracijos nuo pat studijų pradžios. Menų ir ugdymo fakulteto lektorė pasakoja, kad studentai į tikrus restauravimo projektus įsitraukia labai anksti – nuo pirmųjų studijų metų. 

„Jie dirba su autentiškomis muziejinėmis vertybėmis iš įvairių Lietuvos muziejų – atlieka būklės analizę, dalyvauja tyrimuose, mokosi dokumentuoti procesus ir taikyti restauravimo metodus“, – teigia E. Aleknaitė.

Lektorė atskleidžia, kad studijų metu studentai supažindinami su visais konservavimo ir restauravimo etapais. Pasak jos, labai svarbu, kad jie įtraukiami ne fragmentiškai, o į visą procesą – nuo pirmo tyrimo iki darbų užbaigimo. 

„Be to, studentai dalyvauja dėstytojų vykdomuose projektuose, bendradarbiauja su kultūros institucijomis, prisideda prie parodų rengimo. Trumpai tariant, jie ne tik mokosi restauravimo – jie jį realiai praktikuoja“, – dalinasi Menų ir ugdymo fakulteto lektorė.

Ji įsitikinusi, kad tokia patirtis leidžia suprasti: restauravimas nėra vien techninis darbas, bet ir atsakomybė už unikalius objektus. Tai sritis, kurioje susitinka mokslas, istorija ir pagarba praeičiai: „Ir nors rezultatas ne visada greitas, būtent jis dažnai lemia, ką galės pamatyti ateities kartos.“

Restauratoriai tampa tyrėjais

Pašnekovė akcentuoja, kad restauratorius – tai ne tik kruopštus specialistas, bet ir analitiškai mąstantis tyrėjas, gebantis dirbti su duomenimis ir skirtingomis disciplinomis.

„Šiandien restauratoriui nebeužtenka tik gerų rankinių įgūdžių – jis turi būti ir tyrėjas, ir analitikas. Viena svarbiausių kompetencijų yra gebėjimas suprasti ir interpretuoti tyrimų duomenis: ką „sako“ medžiagos, sluoksniai, jų struktūra ir tarpusavio sąveika“, – pažymi E. Aleknaitė.

Kartu ši profesija reikalauja plataus požiūrio ir tarpdisciplininių žinių. Dėstytoja pasakoja, kad restauratorius turi orientuotis chemijoje, fizikoje, meno istorijoje, suprasti medžiagų savybes ir jų senėjimo procesus. Svarbus ir skaitmeninis raštingumas – gebėjimas dirbti su šiuolaikinėmis technologijomis, vizualizacijos įrankiais, dokumentavimo sistemomis.

„Ši sritis tinka tiems, kurie vertina gilų pažinimą ir nebijo lėto, atsakingo proceso. Tai nėra tik rankų darbas. Restauravimas yra labai atsakinga profesija, kurioje tenka priimti sprendimus už kultūros paveldą – tai, kas turi išlikti ir po mūsų“, – sako Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto lektorė E. Aleknaitė.

Kauno kolegija išsiskiria plačiu studijų programų spektru – Verslo, Medicinos, Informatikos, inžinerijos ir technologijų, Menų ir ugdymo, Alytaus fakultetuose ir Tauragės skyriuje realizuojama per 40 studijų programų – nuo informatikos, inžinerijos ir technologijų iki menų, socialinių mokslų ir medicinos.

Studijų programos yra sudarytos taip, kad besimokantieji per studijų laikotarpį įgytų tvirtas teorines žinias ir maksimaliai išlavintų praktinius įgūdžius. Praktinis rengimas sudaro mažiausiai trečdalį studijų programos apimties.

Baigusieji studijas Kauno kolegijoje įgyja profesinį bakalauro laipsnį. Profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį žymintis diplomas sėkmingai baigusiems studijų programą gali būti išduodamas tik tos aukštosios mokyklos, kurios veiklą Studijų kokybės vertinimo centras įvertino teigiamai.

Daugiau informacijos apie studijas Kauno kolegijoje galima rasti čia.

Straipsnis publikuotas portale delfi.lt

Projektas įgyvendinamas pagal LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-04-02 „Užtikrinti efektyvų mokslo ir studijų sistemos valdymą“ ir yra finansuojamas pagal 2021‒2027 metų Europos Sąjungos fondų ir (arba) Ekonomikos ir (arba) Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo „Naujos kartos Lietuva“ priemonę, t. y. iš Europos Sąjungos „NextGenerationEU“ programos lėšų.