Kauno kolegijos lektorė Laura Slavinskaitė: tapydama bandau suprasti šiuolaikinį žmogų

Jaunosios kartos lietuvių tapytoja Laura Slavinskaitė įsitvirtino konkurencingame šiuolaikinio meno lauke: kuria, dėsto ir organizuoja savo parodas.

Menininkė – ne tik konkursų laureatė. 2019 m. ji tapo „Tapytojų studijos“ – šiuolaikinio meno erdvės Vilniuje – bendrakūrėje. Taip pat L. Slavinskaitė dirba meno mokytoja ir veda dailės užsiėmimus studijoje „Mėnulis“ Vilniuje.

Šios tapytojos kūryba išsiskiria kasdienės aplinkos ir žmogaus psichologinių būsenų atspindžiais, perteikiamais portretų ir kasdienių daiktų simbolika. Apie kūrėjos kelią, savo stilistikos paiešką, pagrindinius motyvus kūryboje, įtakas ir ateities planus – pokalbis su L. Slavinskaite.

– Kaip susidomėjai tapyba? Ar kada galvojai, kodėl būtent ji Tave labiausiai sudomino?

– Juokinga ir miela prisiminti, kai būdama dar maža mergaitė, gal penkerių šešerių metų, savo tuomečiame daugiabučio kieme skindavau kaimynų rožių žiedlapius ir bandžiau iš jų pagaliukais „virti“ dažų pigmentus. Dar linksmesnis faktas, kad tos kaimynės pavardę greitai (po savaitės) prie savos mergautinės prisidėsiu kaip papildomą. (Šypsosi.) Žmonės nesusiję – tik sutapimai, apie kuriuos pagalvojus veide atsiranda šypsena, bet šiek tiek nuklydau… (Šypsosi.)

Gėlės, įsivaizduojami dažų pigmentai, pirmi nuo kitų niekuo nesiskiriantys piešiniai su saulytėmis kampuose galėtų asocijuotis tiesiog su kone kiekvieno vaikyste, bet aš jau ten matau kūrybiškumo ištakas.

Vis dėlto sąmoningas aliejinių dažų pasirinkimas ir tapyba atsirado vyresnėse klasėse, kai apsisprendžiau pamėginti eiti menininkės keliu. Įstojau į tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF). Jei nebūtų priėmę iš pirmo karto, tikrai būčiau atsiradusi kur nors kitur. Ne todėl, kad nenorėjau būti profesionalia tapytoja. Netikėjau, kad mergaitė iš rajono, be išskirtinio pasirengimo dailės mokyklose, gali konkuruoti su turinčiais profesionalius pagrindus.

Kaip nuo vaikystės ir vidurinėje savamoksliškos tapybos vedamai, taip ir šiandien, pabaigusiai VDA bakalauro ir magistro studijas, man visada labai patiko rankomis liesti dažą. Modeliuoti naują pasaulį teptuku drobėje man daug įdomiau, nei tą patį daryti ekrane. Čia aš labai tradiciška.

– Kaip atrodė Tavo stiliaus paieškos? Kaip atradai savo tapybos stilistiką?

– Mano pradžia buvo portretai, piešti grafitiniais pieštukais. Kai kurios paauglės savo kambarius puošdavo įžymybių plakatais, o aš įžymybes nusipiešdavau pati. Piešimui visada teikiau didelę reikšmę, tad ir paėmusi į rankas teptuką nuo linijos ir detalių neatsiribojau. Tik laikui bėgant ir stebint daugiau dailės istorijos ir šiuolaikinio meno pavyzdžių, supratau, kad hyper- / fotorealizmai man neįdomūs. Šiandien mes visi turime fotoaparatus ir pati juo būti nenoriu. Laikui bėgant išsigryninau, kad tapybos raiškoje man svarbiausi yra potėpiai, spalvos, šviesotamsa, nevengiu faktūriškumo. Noriu, jog matytųsi, kad tai žmogaus kurtas darbas, vadinasi, nevengiu klaidos galimybės.

Nesupraskite klaidingai – visus stilius vertinu ir stebiu. Savo studijos bibliotekėlėje turiu gausią ir įvairią dailės istorijos kolekciją, su kuria nuolat supažindinu lankytojus. Pasaulyje privalo būti kuo didesnė menų ir stilių įvairovė. Visi turime rasti savo vietą. Vis dėlto, kuriant savąjį braižą ir ieškant savojo temperamento perteikimo būdo, stabtelėjau ties tuo, ką matote šiandien. Paveikslų motyvuose niekaip nepabėgu nuo portreto žanro. Patinka tyrinėti skirtingus charakterius ir, atskleidžiant  juos, kalbėti apie bendrus psichologinius pasaulio klimatus. Kai pavargstu nuo veidų ir figūratyvų, kuriu abstraktesnes jų versijas.

– Kokią įtaką kūrybai darė Lietuvos tapybos klasikai? Ar yra autorių, prie kurių vis sugrįžti mintimis?

– Natūralu, kad įtaką darė mokytojai, ypač pirmieji, studijuojant bakalaurą. Man patiko, kad VDA Kauno fakultete kasmet keisdavosi dėstytojai. Tikrai jaučiu, kad šiandien, kalbėdama savo mokiniams, neretai prabylu savo dėstytojų žodžiais. Man dėstė Aušra Vaitkūnienė, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Laima Drazdauskaitė, Pranas Griušys, Eimutis Markūnas, studijuojant magistrą – Arvydas Šaltenis. Šiandien visi jau esame kolegos ir labai džiaugiuosi, kad pavyko įsitvirtinti šiame konkurencingame Lietuvos vizualiojo meno lauke.

– Esi ne vieno konkurso laimėtoja, dėstai ir turi savo dailės studiją, kurioje vedi užsiėmimus, surengei ne vieną sėkmingą solo parodą, tad pasiekimų tikrai nemažai. Kuriuos savo pasiekimus laikai svarbiausiais?

– Ačiū! Išties, šis pasirinktas kūrėjo kelias yra psichologiškai nelengvas. Kiekvienu įrašas kūrybiniame CV slepia daug nusivylimų, daug sykių girdėtų „ne“, naujų bandymų vėl ir vėl iš naujo. Džiaugiuosi kiekvienu gautu apdovanojimu – „Luminor“ jaunojo tapytojo prizu, pirma vieta Algimanto Švėgždos konkurse, Lietuvos kultūros tarybos stipendijomis ir galerijų erdvėmis solo parodoms. Gautas erdves kaskart vertinu kaip laimėjimą, nes tai didelių pastangų reikalaujantis darbas. Viena – sukurti dėmesio vertą meno kūrinį, o visai kita – pildyti įvairias paraiškas, nepasiduoti ir prisistatyti visuomenei ar konkurso komisijai. Vertinimų irgi būna visokių, o pristatydamas savo darbus neišvengiamai sulauki kritikos, tad svarbu augintis storą odą, nepasiduoti ir bandyti dar kartą.

Svarstant apie pasiekimus, tokiu pavadinti galėčiau savo dailės studiją. Tai, kad tik po magistro studijų baigimo išdrįsau ją atidaryti – mano didžiausia sėkmė. Taip susikūriau sau darbo vietą ir su laiku aplink subūriau nuostabią bendruomenę, kuri ateidama mokytis tapyti ir piešti ne tik tiesiogiai prisideda prie mano kūrybos skatinimo, bet visada palaiko ir pati pirmoji stebi mano kūrybos procesus, ateina į parodas. Kūrėjui tai labai svarbu. Darbas studijoje yra vienišas užsiėmimas, tad tai, kad turiu savo palaikymo komandą, įkvepia. Taip pat dirbu VDA KF ir Kauno kolegijos menų fakultete. Džiaugiuosi būdama šių komandų dalimi.

Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas jau ne vienus metus skatina dalyvauti šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Šiemet fakultetas prisidėjo prie mano lig šiol didžiausios solo parodos „Ar man pasigirdo?“ įgyvendinimo. Paroda vyko Pelėdų kalne, „Čiurlionies“ galerijoje. Parodą lydi tapybos darbų 2019–2026 m. katalogas, kurį išleido Kauno kolegija. Tai dar vienos svajonės išpildymas, už tai esu labai dėkinga.

– Pagrindiniai motyvai – portretai ar jų yra daugiau? Kokie motyvai lydi nuo pradžios ir kaip pakito jų prasmė?

– Vienas dažniausių mano kūrybos motyvų – žmogus. Neretai kuriu tą patį psichologinį portretą pasitelkdama metaforas: daiktus, gyvūnus, aplinkos simbolius. Reaguoju į pasaulį aplink ir jį reflektuoju drobėse, o tas pasaulis pastaruoju metu dramatiškai tragikomiškas. Mano kūrybos strategija – negyventi po akmeniu, tačiau ir paveiksluose nekalbėti tiesiogiai. Tegu kiekvienas stebintis pamato ir savų prasmių. Jos neprivalo sutapti. (Šypsosi.)

Stebiu, kaip su kiekvienu gyvenimo etapu į kūrybą atkeliauja naujų matymo kampų ir juos perteikiančių simbolių. Tikiu, kad jų tik daugės.

– Asmeninėse parodose pristatei ciklus „Dar viena diena“, „Mano (?) melodijos“ ir naujausią – „Ar man pasigirdo?“ Kaip skyrėsi ciklų temos ir kaip apskritai jos gimsta?

– Tarp šių ciklų dar įterpčiau „Notes“. Tai pandemijos metu plėtotas ciklas – 20x20cm formatu tapiau apie 50 skirtingų žmonių portretų. Formatą pasirinkau instagraminį, tačiau kartu norėjau, kad veidai paveiksluose kalbėtų neapsimetinėdami. Juose koncentravausi į emocijos tikrumą ir jų skirtybes, kai ir džiaugsmas, ir pyktis ir liūdesys tampa vienodai svarbūs.

Po šio ciklo natūraliai norėjosi pailsėti nuo veidų, o užsidarymo būtinybė padiktavo abstraktesnę raišką. Taip atradau pikselių kaip identiteto praradimo, skaitmenizavimosi metaforą. Tapiau didelį abstraktų veidų „Peizažą“, kuris man tapo tarsi meditacija, – nutapyti dar vieną nesutiktą žmogų, vaizduojant kasdienoje vis labiau augantį susvetimėjimą.

Kolekcija „Dar viena diena“ buvo paremta pandemijos laikotarpio nuotaikomis – nerimu, baime, atsiskyrimu. Figūra fragmentuojama ir pikseliuojama, prarasdama individualumą. Ji įstringa pasikartojimo ir nuobodulio režime, kuriame tapatybė ne tiek reprezentuojama, kiek išskaidoma ir trikdoma.

Parodoje „Mano (?) melodijos“ pradėjau nagrinėti visuomenės nuomonių susiskaldymo temą. Tačiau nusprendžiau apie tai prabilti metafora – per muziką. Pvz., tai gali būti choras, kuriame vienu metu skirtingas melodijas dainuoja fiktyvūs atlikėjai. Melodija čia tampa būdu mąstyti apie buvimą kartu: ne kaip harmoniją, bet kaip nuolatinį, iki galo neįvykstantį derinimąsi tarp skirtingų vidinių ritmų. Pasaulis nuolat kinta, o mes jame, klausdami ir klausydami, bandome rasti savo ritmą.

Kolekcijoje „Ar man pasigirdo?“ vaizdas įgauna teatralizuotą struktūrą. Scena veikia kaip konstrukcija, kurioje atsiskleidžia nerimo mechanizmai, kontrolės trapumas, – tai, kas rodoma, svyruoja tarp vaidmens ir patirties, tarp tikrumo ir jo projekcijos.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad visose anksčiau įvardytose kolekcijose svarstau apie šiuolaikinio žmogaus būvį besikeičiančiame nuolatinių krizių kontekste. Tai, ką apmąstau kūryboje, yra nulemta vykstančio gyvenimo aplink.

– Esu radusi komentarą, kad Tavo tapybai būdingas literatūriškumas. Ar pritartum? Kokia literatūros įtaka Tavo darbams?

– Esu girdėjusi įvairių savo kūrybos interpretacijų, bet „literatūriška“ nėra apibūdinimas, su kuriuo dažnai susiduriu. Literatūra nėra tiesioginis mano kūrybos atspirties taškas – kur kas labiau mane veikia vizualūs vaizdiniai, aplinka, stebėjimas ir pati tapybos kalba.

Vis dėlto žiūrovai darbuose įžvelgia naratyvą ir galbūt būtent tai lemia tokį perskaitymą.

– Ar jau jauti, kokia kryptimi judės kitas ciklas?

– Mano naujausi kūriniai „Ar man pasigirdo?“ buvo pristatyti parodoje Kaune, 2027 m. pradžioje bus rodomi ir Vilniuje. Šiandien dalis kūrinių išvežta ekspozicijai į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Labai džiaugiuosi, kad vienas iš mano pačių naujausių darbų atrinktas į kuratorinę Baltijos šalių tapybos parodą „Baltic New Painting“ Estijoje, Hiumos saloje. Planuoju vykti apžiūrėti šios parodos.

Šiuo metu esu baigusi intensyvų kūrybos etapą, todėl, prieš kalbėdama apie naujus ciklus, pirmiausia noriu sau leisti šiek tiek atsitraukti ir stebėti, kokios temos natūraliai iškyla. Man svarbu, kad nauji darbai atsirastų ne pagal išankstinį planą, o iš ilgiau bręstančio susidomėjimo ir poreikio tyrinėti tam tikrą temą.

„Kauno diena“ inf.