„Erasmus+“ istorijos: tarp Larnakos ramybės ir Madrido ritmo

Kai Kauno kolegijos Verslo fakulteto studentai Ula Jonaitytė ir Vilius Žvaliauskas prisimena „Erasmus+“ patirtį Kipre, jie kalba ne tik apie studijas. Jie vardija viską, kas Larnakoje įstrigo labiausiai: šiltą klimatą, gamtos vaizdus, maistą, dėstytojus, mažas auditorijas, kuriose paskaitos greitai virsdavo pokalbiais. Ir net kates – kaip vieną iš tų mažų, netikėtų detalių, kurios svetimą vietą pamažu padaro sava.

Tuo metu Leticija Gailiūnaitė Madridą prisimena per visai kitokį ritmą – universiteto kieme skambančią muziką, trečiadienio veiklas, naujus žmones ir draugystes, kurios nesibaigė grįžus į Lietuvą.

Skirtingos kryptys, skirtingi miestai, skirtingi kasdienybės tempai. Tačiau trijų Kauno kolegijos studentų pasakojimuose vis kartojasi ta pati mintis: „Erasmus+“ nėra tik semestras kitoje šalyje. Tai patirtis, kuri iš pradžių truputį gąsdina, paskui įtraukia, o galiausiai tyliai pakeičia požiūrį į save, studijas ir galimybes.

Paskaitos, kurios virsdavo jaukiais pokalbiais

Pardavimų ir marketingo trečiakursiai Ula Jonaitytė ir Vilius Žvaliauskas rudens semestrą praleido Kipre, Larnakoje, American University of Cyprus. Iš pradžių ši kryptis Ulai buvo pasiūlyta dėl studijų modulių suderinamumo, o vėliau atsirado galimybė kartu išvykti ir Viliui.

Taip sprendimas išvykti studijoms semestrui tapo ne vien akademiniu pasirinkimu, o bendra patirtimi, kurioje reikėjo kartu susitvarkyti formalumus, prisitaikyti prie naujos šalies ir kasdienybės, kuri ne visada priminė atostogų atviruką.

Kipre abu studentus nustebino studijų atmosfera. Auditorijose – vos keliolika žmonių, todėl paskaitose greitai išnykdavo formalus atstumas. Dėstytojai pateikdavo ne tik teorinę medžiagą, bet ir nemažai dalindavosi savo profesine patirtimi, verslų pavyzdžiais, realiomis situacijomis.

„Labiau jaučiausi lyg bendraučiau draugų grupėje, o ne paskaitose. Atrodė, kad ir paskaitos prabėgdavo labai greitai, nors pakalbėdavome labai daug temų“, – prisimena Ula, pažymėdama, jog šios žinios jai itin praves ateityje.

Viliui tokia studijų forma taip pat patiko. Mažos grupės leido klausti, diskutuoti, aiškintis, o sudėtingos temos tapdavo paprastesnės, kai jas galėdavai aptarti savais žodžiais.

Ne viskas buvo kaip atviruke

Žinoma, Kipras nebuvo vien mėlynas dangus ir šilta žiema. Studentai greitai suprato, kad be automobilio saloje gyventi sudėtingiau, viešasis transportas turi savą logiką, vandens iš čiaupo geriau negerti, o dviračių planus gali sugriauti pakelėse augantys spygliai. Bet būtent tokios detalės vėliau tampa istorijomis.

„Ši patirtis man labai ugdė valią, nes stengiausi būti produktyvesnis kiekvieną dieną“, – sako Vilius ir priduria, kad jam „Erasmus+“ tapo ir asmeniniu posūkiu.

„Dabar daug labiau vertinu studijų kokybę, mokslą, ir tai matau iš savo pažymių bei žinių. Anksčiau į gyvenimą žiūrėjau paviršutiniškiau. Po „Erasmus+“ mečiau žalingus įpročius, pradėjau sportuoti, sveikiau maitintis, būti produktyvesnis. Trumpai tariant – pamilau gyvenimą“, – sako Vilius.

Madrido trečiadieniai festivalio ritmu

Skaitmeninės ir kūrybinės komunikacijos studentė Leticija Gailiūnaitė „Erasmus+“ semestrui pasirinko Ispaniją. Tiksliau, rinkosi tarp Belgijos ir Ispanijos, o sprendimą, kaip pati sako, nulėmė oras. Madridas nugalėjo.

Villanueva universitete ją labiausiai įtraukė bendruomenė. Ypač trečiadieniai, kai universitete vykdavo įvairios veiklos: žaidimai, muzika, ledų stotelės, dešrainiai, studentiški klubai ir net mechaninis bulius. Tai skamba kaip pramoga, bet Leticijai tai buvo greičiausias kelias į naujas pažintis.

„Labiausiai patiko, kad susikūriau draugystes iš įvairių šalių ir tas ryšys laikosi iki šiandienos“, – sako ji.

Stereotipai, kurie subliūkšta išvažiavus

Visi trys studentai mini stereotipus. Kad bus sunku susikalbėti. Kad nepavyks susitvarkyti dokumentų. Kad „Erasmus+“ – tik kelionės ir vakarėliai.

Leticija šypteli: vakarėlių buvo, kelionių taip pat. Bet buvo ir paskaitos, atsiskaitymai, pasiruošimas, mokymasis. Studijos Villanueva universitete jai pasirodė gana panašios į studijas Lietuvoje – vienos paskaitos buvo sunkesnės, kitos lengvesnės. Studentai gavo ir teorinių žinių, ir praktinių užduočių.

„Turėjau daug linksmų nuotykių, vakarėlių, bet ir man, ir mano draugams buvo įdomu mokytis ir ruoštis atsiskaitymams“, – pasakoja ji.

Ula pastebi kitą mitą – kad išvykti brangu. Jos patirtis parodė priešingai: stipendijos pakako nuomai, maistui, pramogoms, kelionėms ir dar dalį pavyko parsivežti namo. Todėl, pasak jos, dėl finansinės kelionės pusės neverta jaudintis.

Baimė lieka, bet žengi pirmyn kartu su ja

Paklausti, ką patartų svarstantiems apie „Erasmus+“, visi trys kalba labai paprastai. Ne apie tobulą pasiruošimą. Ne apie idealų laiką. O apie sprendimą.

„Svarbiausia pereiti iš svarstančio į užsiregistravusį“, – sako Vilius.

„Per daug negalvoti ir registruotis į programą“, – priduria Ula.

Leticija turi savą versiją: „Jei baimė nedingsta – daryti ir su ja.“

Kai semestras užsienyje tampa vidinio augimo pradžia

„Erasmus+“ retai baigiasi vien grįžimu namo. Vieniems jis atneša draugystes, kitiems – daugiau pasitikėjimo savimi. Dar kitiems tampa pradžia keisti kasdienybę, įpročius, požiūrį į studijas ar karjerą.

„Karjeros požiūriu supratau, kad galimybių yra daugiau nei galvojau. Kelionėje sutikau studentų, kurie dirbo nuotoliniu būdu, patys dėliojosi savo grafikus, kai kurie, būdami mano metų, jau turėjo savo verslus. Tai man patvirtino, kad viskas yra įmanoma – tereikia įdėti pastangų, – sako Ula ir priduria: – Kai pamatai kažką naujo ir nepatirto, tada supranti, kiek dar daug esi nematęs.“

Galbūt todėl šios istorijos nėra vien apie Kiprą ar Ispaniją. Jos apie momentą, kai studentas išvažiuoja su abejonėmis, o grįžta su platesniu pasaulio žemėlapiu galvoje.

Ir su labai aiškiu supratimu: kartais svarbiausi pokyčiai prasideda nuo sprendimo pasinaudoti atsivėrusia galimybe, kuri vėliau tampa tarsi Pandoros skrynia, iš kurios atsiveria nauji keliai, pažintys ir drąsa keistis.