
Žiniasklaida: Kauno kolegijos tyrėja dalinasi įžvalgomis apie cukrų
Įspėjimai ir net gąsdinimai iš įvairių specialistų lūpų apie tai, kaip reikia riboti perteklinį cukraus vartojimą, sklinda jau netrumpą laiką. Šiandien kaip niekada garsiai kalbama apie vadinamąją gliukozės revoliuciją, kai netinkamai pasirinkę maistą „įkrentame“ į energetines „duobes“, persivalgymo ir kitų lėtinių ligų rizika stipriai išauga.
Kuo skiriasi cukrus nuo cukrų, kas yra pridėtinis cukrus ir kas labiausiai skatina gliukozės šuolius, plačiau – naujienų portalo tv3.lt interviu su biomedicinos mokslų daktare, dietiste, Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Kosmetologijos katedros mokslo tyrėja, doc. Sandrija Čapkauskiene.
Cukrus cukrui nelygu?
Cukrus neretai pavadinamas baltąja mirtimi – kiek su tuo sutiktumėte? Apskritai be cukraus žmogus galėtų išgyventi?
„Baltoji mirtis“ – labiau emocinis nei mokslinis cukraus apibūdinimas. Moksliniai tyrimai tuo metu aiškiai parodo, kad perteklinis pridėtinių cukrų kiekis dienos racione siejamas su didesne 2 tipo diabeto, nutukimo, metabolinio sindromo, širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Be to, vis labiau pabrėžiamas ne vien kalorijų aspektas, o maistinės medžiagos ir bioaktyvūs junginiai produkte. Pridėtinis cukrus dažniausiai yra „tuščių kalorijų“ šaltinis – jis nesuteikia nei skaidulų, nei vitaminų, nei mineralų, nei bioaktyvių junginių, todėl jo gausus vartojimas išstumia maistingesnius produktus iš raciono. Būtent šis maistinės vertės praradimas ir siejamas su prastesniais sveikatos rodikliais.

Taip pat svarbu atskirti pridėtinius cukrus nuo natūraliai maiste esančių cukrų. Cukrus vaisiuose, uogose, riešutuose, kruopose, ankštiniuose ar pieno produktuose gaunamas kartu su skaidulomis, baltymais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, todėl jų poveikis medžiagų apykaitai skiriasi.
Visa mūsų mityba, maitinimosi įpročiai, maisto kokybė – o ne izoliuotas cukraus kiekis – yra lemiamas veiksnys. Todėl moksliškai tiksliau būtų sakyti, kad problema yra ne pats cukrus kaip cheminė medžiaga, o dažnas, mažos maistinės vertės, cukrumi praturtintų produktų vartojimas. Žmogaus organizmui pridėtinis cukrus visiškai nėra būtinas – reikalingą gliukozę jis gali pasigaminti ir pats, tačiau saikingas jo kiekis subalansuotoje, maistinių medžiagų turtingoje mityboje nėra tolygu „mirčiai“.
Iš dietistų, dietologų, kitų specialistų girdime pasakymus ne tik apie cukrų, bet ir cukrus – kuo jie skiriasi?
Kai specialistai kalba apie „cukrų“ ir „cukrus“, jie turi omenyje skirtingus dalykus. „Cukrus“ kasdienėje kalboje dažniausiai reiškia sacharozę – stalo cukrų. Tuo metu „cukrūs“ – tai platesnė cheminių junginių grupė, apimanti monosacharidus (pvz., gliukozę, fruktozę) ir disacharidus (pvz., sacharozę, laktozę). Tai – natūralūs angliavandeniai, esantys vaisiuose ir uogose, daržovėse, grūduose, piene ir pieno produktuose, taip pat naudojami maisto pramonėje. Fruktozė ir gliukozė natūraliai dažnai būna vaisiuose kartu su sacharoze, todėl natūraliuose produktuose cukrūs metabolizuojami lėčiau nei pridėtinis cukrus.
Mitybos moksle dar svarbiau atskirti „natūralius“ ir „pridėtinius“ cukrus. Natūralūs cukrūs yra maisto produkto struktūros dalis – pavyzdžiui, vaisiuose jie vartojami kartu su skaidulomis, polifenoliais ir vitaminais, todėl jų metabolinis poveikis skiriasi (daugumoje vaisių aptinkami visi trys pagrindiniai natūralūs cukrūs: gliukozė, fruktozė ir sacharozė ir jų santykis priklauso nuo vaisiaus rūšies bei brandos stadijos).
Pridėtiniai cukrūs – tai gamybos metu įdėti cukrūs (sacharozė, gliukozės–fruktozės sirupas ir kt.), kurie dažniausiai neturi papildomos maistinės vertės. Naujausios mokslinės analizės rodo, kad būtent didelis pridėtinių cukrų, ypač cukrumi saldintų gėrimų, vartojimas siejamas su didesne 2 tipo diabeto, nutukimo, širdies bei kraujagyslių ligų rizika.
Tad tai nėra vien tik kalbos niuansas – skirtumas yra ir turinio prasme. „Cukrus“ – tai konkretus junginys, o „cukrūs“ – visa jų grupė. Tačiau sveikatos požiūriu svarbiausia ne pavadinimas, o kilmė, kiekis ir maistinė aplinka, kurioje tie cukrūs vartojami.
Visą straipsnį skaitykite čia.