
Nuo Alytaus kraštovaizdžio iki kosmoso platybių: L. Slavinskaitė-Grigaitienė apie kūrybą, kurioje susitinka tikrovė ir vaizduotė
Alytuje esančio Maisto ir sveikos gyvensenos ekscelencijos centro erdves puošia paveikslai, kuriuose susipina miesto kraštovaizdžio ir kosmoso motyvai, o per juos atsiskleidžia žmogaus santykis su jį supančia aplinka.
Jų autorė, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto lektorė, tapytoja Laura Slavinskaitė-Grigaitienė pasakoja, kaip gimė šių kūrinių idėja, kodėl tapyboje jai svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir tai, ką jaučiame, bei atskleidžia mažiau matomą menininko kūrybos pusę – nuo įkvėpimo paieškų iki emocinio ryšio su paveikslais, kuriuos anksčiau ar vėliau tenka paleisti.
Kai paveikslas tampa erdvės dalimi
Tapytoja atskleidžia, kad Maisto ir sveikos gyvensenos ekscelencijos centro erdvėse esančio dviejų paveikslų diptiko kūrybinis procesas prasidėjo dar pavasarį – nuo idėjos paieškų, erdvės analizės ir vaizdinių formavimo, o vasarą buvo įgyvendintas galutinis tapybos etapas.
„Prieš pradėdama tapyti apsilankiau fakultete, įvertinau erdves ir jų architektūrą, kad kūriniai būtų pritaikyti būtent šiai aplinkai. Lankydamasi Alytuje stebėjau miesto kraštovaizdį, Nemuno apylinkes, miškus, tiltą, piliakalnį. Taip pat gilinausi į fakulteto viziją ir jos idėją. Tai paskatino sukurti du skirtingus, tačiau tarpusavyje susijusius vaizdinius“, – pasakoja tapytoja.



Pirmajame paveiksle, sako menininkė, galima atpažinti Alytaus kraštovaizdžio motyvus, kuriuos ji atrado vaikštinėdama mieste. Antrajame atsiranda mokslo ir pažinimo metafora – jį įkvėpė NASA „Artemis“ misijos metu užfiksuotas žemėtekio vaizdas.
„Mane sužavėjo ne tik pats vaizdas, bet ir šio įvykio reikšmė mokslo istorijai. Norėjosi tai perteikti kaip įkvėpimą studentams, priminimą, kad smalsumas, drąsa tyrinėti ir siekti naujų atradimų gali atverti iš pirmo žvilgsnio neįmanomas galimybes“, – dalinasi lektorė.

Ji priduria, kad abiejuose paveiksluose kraštovaizdžiai komponuojami tarsi galerijos erdvėje, kurioje žmonės stebi kūrinius: „Man buvo įdomu sukurti savotišką paradoksą: mes, žiūrovai, stebime paveikslus, kuriuose taip pat yra žiūrovų, stebinčių kitus kūrinius.“
Taip, sako menininkė, atsiranda keli stebėjimo ir suvokimo lygmenys. Kadangi paveikslai eksponuojami laiptinės erdvėje, kurioje nuolat juda žmonės, menininkė atskleidžia norėjusi šį judesį perteikti ir pačiuose kūriniuose.
„Viename paveiksle žmogus sustojęs stebi kraštovaizdį, kitame žmonės vaizduojami judesyje – tarsi praeiviai, susiliejantys su tikruoju laiptinėje vykstančiu judėjimu. Man buvo įdomu sukurti tokį vizualinį santykį, kai tapybos erdvė tarsi pratęsia realią aplinką, o riba tarp nutapyto ir tikro judesio tampa mažiau apibrėžta“, – dalinasi tapytoja.
Tik įkvėpimo neužtenka: kas iš tiesų svarbu menininkui?
Kalbėdama apie kūrybinį procesą, Kauno kolegijos lektorė sako tikinti, kad įkvėpimas ateina bedirbant.
„Menininko kūrybinis procesas prasideda gerokai anksčiau, nei jis atsistoja prie drobės. Tai nuolatinis aplinkos, žmonių, situacijų stebėjimas ir reflektavimas. Pati daug fotografuoju, fiksuoju dėmesį patraukusius vaizdus, tačiau vėliau juos perfiltruoju per save – savo patirtis, vertybes ir tuo metu išgyvenamas būsenas“, – pasakoja tapytoja.
Ji atskleidžia savo kūryboje siekianti perteikti psichologinį žmogaus būsenos portretą, pasitelkdama metaforas, simbolius ir netikėtas vaizdines asociacijas: „Man svarbu ne atkartoti pamatytą vaizdą, o jį perkurti, suteikti jam naują prasmę. Dažniausiai turiu aiškų atspirties tašką, tačiau tapymo procese pirminis sumanymas gali gerokai pasikeisti.“
L. Slavinskaitė-Grigaitienė dalinasi, kad kliaudamasi intuicija kuria sapniškumo, netikrumo ir daugiasluoksniškumo pojūtį, kuriame realūs vaizdai persipina su vidinėmis būsenomis ir vaizduote. Kartais vienas kūrinys natūraliai padiktuoja kitą, taip pamažu gimsta naujos temos ir formuojasi ištisi tapybos ciklai.



„Pavyzdžiui, galerijos erdvės idėja, kurią plėtoju viename iš naujausių savo paveikslų, taip pat išaugo iš ankstesniame kūrinyje paliestos minties. Šią temą toliau vystau ir ji taps būsimos parodos dalimi, – sako tapytoja ir priduria: – Kūryboje man labai svarbu palikti vietos netikėtumui. Ne viską galima suplanuoti iš anksto – kartais procese gimusi, pirminiame sumanyme nenumatyta idėja tampa nauja kryptimi, atveriančia dar nepažintus kūrybinius horizontus.“
Daugelis menininką įsivaizduoja išsiblaškiusį, paskendusį savo mintyse ir laukiantį įkvėpimo. Vis dėlto Kauno kolegijos lektorė įsitikinusi, kad menininkui svarbus ne tik kūrybiškumas, bet ir disciplina bei nuoseklumas – gebėjimas dirbti net tada, kai atrodo, kad įkvėpimo nėra arba rezultatas iš karto netenkina.
„Norint išlikti šiame kelyje reikia atkaklumo ir kantrybės, nes tapyba yra ilgas procesas, kuriame tenka klysti, keisti, kartais net pradėti iš naujo. Svarbu nepaliaujamai smalsiai domėtis pasauliu, stebėti, kas vyksta aplinkui, neapsiriboti tuo, ką jau žinai. Nebijoti eksperimentuoti, rizikuoti, priimti netikėtus sprendimus ir kartais atsisakyti pirminio sumanymo“, – stereotipus paneigia tapytoja.

Kaip dar vieną, menininkui svarbią asmeninę savybę, ji išskiria savikritiškumą – gebėjimą vertinti savo darbą, tačiau neįstrigti nuolatinėse abejonėse.
„Man svarbu gebėti atsitraukti nuo kūrinio, kurį laiką į jį nežiūrėti, o vėliau sugrįžti ir pamatyti jį tarsi iš šalies. Toks atstumas leidžia objektyviau įvertinti tai, ką padarei, ir pastebėti dalykus, kurių dirbdamas iš arti nebematai“, – pasakoja tapytoja.
Paskutinis potėpis – dar ne paveikslo istorijos pabaiga
Paklausta, ar sunku atsisveikinti su paveikslu, kai šis iškeliauja pas naująjį savininką, tapytoja sako pritarianti tarp menininkų dažnai girdimam palyginimui, kad paveikslai yra tarsi jo vaikai.
„Juk kūrinį auginame nuo pat pirmos idėjos iki galutinio rezultato, per tą laiką išgyvename įvairiausias emocijas ir prisirišame prie jo. Todėl atsisveikinti tikrai ne visada lengva. Turiu ir tokių darbų, kuriuos pasilieku sau“, – dalinasi menininkė.
Taip pat ji sako pastebėjusi, kad vos pasikabina paveikslą savo namuose, atrodo, tarsi jį įcementuotų į sieną. Tuomet, sako kūrėja, psichologinis ryšys su kūriniu tampa dar stipresnis ir mintis su juo atsisveikinti darosi vis sunkesnė.
„Kartais net nebenoriu tokio paveikslo parduoti, – prisipažįsta tapytoja ir priduria: – Vis dėlto man atrodo, kad menas nėra kuriamas vien sau ir neturėtų likti menininko studijoje. Kūrinys turi susitikti su žiūrovu, būti matomas, kelti mintis ir emocijas, tapti kažkieno kasdienybės dalimi. Todėl labai džiaugiuosi, kai mano paveikslai atranda savo vietą kitų žmonių gyvenime.“
Nors paveikslui iškeliavus į naujus namus, sako menininkė, jis ten tam tikrą laiką džiugina žmones, tačiau neaišku, kas jo laukia po dešimties, penkiasdešimties ar šimto metų.

„Galbūt jis atsidurs palėpėje, bus užtapytas, sunaikintas arba visai atsitiktinai atrastas iš naujo. Man įdomu galvoti apie tokį kūrinio laikinumą – juk net ir šiandien kuriami darbai nebūtinai išliks ateities kartoms“, – mintimis dalinasi tapytoja.
Ji taip pat atskleidžia, kad dirbant pagal individualius užsakymus ar kuriant kūrinius viešosioms erdvėms emocinis prisirišimas būna kiek kitoks.
„Nuo pat pradžių žinau, kokiai erdvei kūrinys skirtas. O jeigu tai vieša erdvė, galiu bet kada sugrįžti ir vėl su juo susitikti. Man patinka ir tai, kad toks kūrinys nėra uždaromas vienuose namuose ar priklausomas tik vienai šeimai – jį gali matyti ir patirti daug skirtingų žmonių“, – sako Kauno kolegijos lektorė.

Šiuo metu tapytojos darbus galima išvysti Lietuvos dailininkų sąjungos būstinėje, Vokiečių gatvėje, antrajame aukšte esančioje parodų salėje, kur eksponuojami personalinės parodos „Melodijos“ kūriniai. Ją galima aplankyti iki sausio pabaigos.
Sausio pradžioje Vilniaus rotušėje bus atidaryta dar viena menininkės paroda, kurią papildys naujausi tapybos darbai.
„Šiuo metu jai labai ruošiuosi, daug tapau ir jau nekantrauju su jumis susitikti. Sausį kviesiu į savotišką dvigubą pasimatymą – abi parodas ir jų atidarymus. Labai jūsų lauksiu, tad iki pasimatymo!“ – kviečia L. Slavinskaitė-Grigaitienė.