
„Pelėdų kalno“ galerijoje – Rūtos Kučinskaitės personalinė paroda „Sodas, apie kurį nutylima“
Sausio 7 d. (ketvirtadienį) 18 val. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas) atidaroma tapytojos Rūtos Kučinskaitės personalinė tapybos paroda „Sodas, apie kurį nutylima“.
Menininkė sako, jog ją domina tai, kur nukeliauja protas, bandydamas kompensuoti tai, ko nėra. Tai, kas išstumta iš tiesioginės sąmonės. „Būtent šioje erdvėje, tarp trūkumo ir atsirandančio vaizdinio, formuojasi mano kūryba“, – sako tapytoja ir priduria, jog jos praktika kyla iš psichologinio proceso, kuriame vaizdas veikia kaip pasąmonės struktūrų atspindys.
R. Kučinskaitę domina ne reprezentacija, o vaizdinių atsiradimas iš fragmentuotos atminties, nuojautų ir sapniškos logikos. Svarbiausia kūrėjai yra „užrakintos atminties” idėja – ne kaip sąmoningas veiksmas, bet kaip psichikos apsaugos forma. Vaizdas atsiranda kaip nutildytų sluoksnių suaktyvėjimas. Šis suaktyvėjimas formuoja vidinį peizažą – nuolat kintantį psichologinį „sodą”, instinktų, emocinės atminties, kūniškos nuojautos ir gėdos sankirtą. Moteriška pusė, kuri ilgą laiką kentėjo gėdą ir tylą, dabar žydi – ir būtent ji formuoja šį vidinį peizažą“, – sako R. Kučinskaitė.
Menininkė pasakoja, kad „sodas“ gimė kaip terapinis bandymas susidurti su asmenine gėda ir ją prisijaukinti. Vanduo jos darbuose veikia kaip atminties metafora – jis absorbuoja, neša ir transformuoja viską, su kuo liečiasi. Kas buvo lieka įspausta, net kai paviršius atrodo švarus. Jis nuplauna, išsklaido, iš dalies ištrina – ir tuo pat metu suaktyvina naujus sluoksnius. „Man svarbu ne tik tai, kas atsiranda, bet ir tai, kas lieka nepaliesta. Neužtapytos vietos nėra tuštuma – jos žymi ribą, kur atmintis nutrūksta arba pasirenka nebegrįžti. Balta drobės erdvė žymi tai, kas dar nepasiekiama – ne prarasta, o laukia. Šios vietos kviečia žiūrovą ne tik žiūrėti, bet ir būti – įeiti į tarpą tarp to, kas matoma, ir to, kas lieka nutylėta. Gėda mano darbuose nėra išpažintis – ji yra forma“, – pažymi tapytoja.

Spalvinių dėmių formos R. Kučinskaitės darbuose tirpsta drobių pakraščiuose, jos nenoriai užsibaigia ar traukiasi į baltą erdvę. Menininkė akcentuoja, kad spalvos atspindi tai, kaip mes prisimename – ne tiksliai, o su emocija. Abstrakčios formos leidžia žiūrovui jausti, o ne atpažinti.
Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje!
Paroda veikia: 2027-01-07 – 2027-02-04