Iš Lietuvos į Maroką: vadybos studijų trečiakursės Auksės „Erasmus+“ patirtis
Kauno kolegijos Alytaus fakulteto Įmonių administravimo studijų programos III kurso studentė Auksė Savukynaitė dalijasi ilgalaikės „Erasmus+“ praktikos patirtimi Maroke. Praktika vyko 2026 m. liepos 2 d. – rugsėjo 16 d. ir truko du mėnesius bei penkiolika dienų.
Studentė praktiką atliko „Hotel du Golf Pickalbatros“ viešbutyje Maroke, įmonės administravimo srityje, prisidėdama prie registratūros ir rezervacijų administravimo, finansų, klientų ir informacijos srautų valdymo, dokumentų tvarkymo bei kasdienių organizacinių procesų.
Apie pirmąsias abejones, darbą viešbutyje ir pažintį su Maroku pasakoja pati Auksė Savukynaitė.
Iš Lietuvos į Maroką?
Iš pat pradžių, išgirdusi pasiūlymą atlikti praktiką Maroke, labai stipriai suabejojau. Vykti į visiškai kitą, nepažįstamą žemyną atrodė beveik beprotiška mintis. Jaudinausi dėl daugybės dalykų – kultūros skirtumų, kalbos barjero, kitokio klimato ir to, kaip apskritai pavyks prisitaikyti prie gyvenimo taip toli nuo namų. Galvoje sukosi daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų dar neturėjau.
Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad labiausiai gąsdino ne pati kelionė, o nežinomybė. Žinoma, pirmosios dienos buvo kiek neįprastos. Marakešas pasitiko visiškai kitokiu gyvenimo ritmu, didžiuliu karščiu, triukšmu, nepažįstama kalba ir spalvomis, kurių Lietuvoje kasdienybėje beveik nepamatysi. Tačiau vos pradėjusi pažinti šią vietą supratau, kad jaudintis buvo verta kur kas mažiau. Žmonės čia pasirodė nepaprastai nuoširdūs ir draugiški. Jiems buvo įdomu, iš kur mes atvykome, kokia kalba kalbame, kokias tradicijas turime. Kartais užtekdavo vos kelių žodžių, šypsenos ar trumpo pokalbio, kad visiškai nepažįstamas žmogus pasirodytų daug artimesnis.
Praktiką atlikau viešbutyje „Hotel du Golf Pickalbatros“ Marakeše, dirbdama registratūros ir rezervacijų srityse. Nuo pirmųjų dienų mus pasitiko draugiški kolegos, kurie visada buvo pasiruošę padėti, paaiškinti ar atsakyti į iškilusius klausimus. Laikui bėgant kai kurie kolegos tapo draugais, o būtent per juos atsivėrė galimybė pamatyti ne tik turistams skirtą Maroką, bet ir tikresnį vietinių žmonių gyvenimą.
Teko apsilankyti marokiečių namuose, klausytis tradicinių dainų, ragauti vietinį maistą, darytis henna ir tiesiog praleisti laiką su žmonėmis, kurių kultūra iš pradžių atrodė tokia tolima nuo manosios. Būtent tokios akimirkos man tapo vertingiausia kelionės dalimi. Supratau, kad norint pažinti šalį neužtenka aplankyti gražiausias jos vietas. Kartais daug daugiau pasako paprastas vakaras vietinio žmogaus namuose, pokalbis prie arbatos ar galimybė pamatyti kasdienybę, kurios turistas dažniausiai nepastebi.
Man buvo svarbu pamatyti ne tik gražiąją Maroko pusę. Keliaujant lengva susižavėti spalvingais turgumis, gražia architektūra, saule ir egzotiška atmosfera, tačiau gyvenant čia ilgiau pradedi pastebėti ir kitą pusę – žmonių kasdienius sunkumus, jų pastangas pragyventi ir skirtumus tarp to, ką mato turistas, ir to, kaip iš tiesų gyvena dalis vietinių. Tai ne visada buvo lengva pamatyti, tačiau būtent tai padėjo geriau suprasti šalį ir jos žmones.
Labiausiai mane nustebino jų dosnumas. Kartais atrodydavo, kad žmonės, nors ir turėdami nedaug, vis tiek stengiasi atiduoti viską, ką gali. Pavaišinti, pavežti, parodyti savo miestą, pakviesti į savo namus ar tiesiog skirti laiko pokalbiui. Jiems buvo nuoširdžiai įdomu bendrauti su mumis, merginomis iš kito pasaulio krašto. Šis paprastumas ir nuoširdumas liks viena gražiausių mano prisiminimų apie Maroką.
Gyvendama Marakeše taip pat supratau, kad kalba gali būti iššūkis, bet nebūtinai turi tapti kliūtimi. Teko bandyti kalbėti prancūziškai, išmokti keletą žodžių arabiškai ir suprasti, kad kartais susikalbėti galima ir be tobulo žodyno. Šypsena, gestai, kantrybė ir noras suprasti kitą žmogų dažnai pasako daugiau nei taisyklingai ištartas sakinys.
O Marakešo turgūs – atskira istorija. Triukšmingi, pilni kvapų, spalvų, žmonių ir nuolatinio judėjimo. Vienam žmogui visa tai tikriausiai galėtų įvaryti didžiulį galvos skausmą, tačiau man vaikščiojimas tais siaurais ir triukšmingais takais tapo viena įsimintiniausių patirčių. Čia teko išmokti ir dar vieno dalyko – derėtis. Visur ir su visais. Kartais net naudojantis taksi programėlėmis! Kalbant apie taksi, Marakešą teko pažinti ir iš dar kitokios perspektyvos – ne tik važiuojant automobiliu, bet ir motociklu. Skamba šiek tiek beprotiškai, tačiau būtent taip miestas atsiverdavo visiškai naujomis spalvomis. Gatvės, žmonės, garsai, kvapai ir nuolat besikeičiantys vaizdai atrodė dar ryškesni.
Man Marokas tapo spalvų šalimi. Raudonos Marakešo sienos, ryškūs audiniai turguose, prieskonių kalnai, spalvingi indai, saulėlydžiai ir žmonių apranga – atrodo, kad spalvos čia yra ne tik aplinkui, bet ir pačiame gyvenimo ritme.
Tačiau ši patirtis buvo ne tik apie keliones, kultūrą ir naujus žmones. Didelę jos dalį sudarė ir darbas. Praktikos metu viešbutyje įgijau daug naujų žinių apie klientų aptarnavimą, rezervacijų administravimą ir kasdienius viešbučio procesus. Dirbau su „Opera“ sistema, kūriau ir tikrinau rezervacijas, bendravau su svečiais, atsakinėjau į jų klausimus ir padėjau spręsti įvairias situacijas.
Ši patirtis leido iš arčiau pamatyti, kiek daug darbo slypi už, atrodytų, paprasto viešbučio svečio aptarnavimo. Kiekviena rezervacija, kiekvienas duomenų patikrinimas ir kiekvienas bendravimas turi būti tikslus. Skirtingi viešbučio padaliniai turi nuolat bendradarbiauti, kad svečiui viskas vyktų sklandžiai ir jis liktų patenkintas. Dirbdama su skirtingų šalių svečiais supratau, kaip svarbu mokėti išklausyti, prisitaikyti prie skirtingų žmonių ir išlaikyti profesionalumą net tada, kai situacija nėra tokia, kokios tikėjaisi.
Prieš išvykdama į Maroką daug galvojau apie tai, kas gali nepavykti. Dabar, grįždama iš šios patirties, daug daugiau galvoju apie tai, kiek daug būčiau praradusi, jeigu būčiau leidusi baimei nuspręsti už mane.
Erasmus praktika Maroke man tapo ne tik galimybe įgyti profesinės patirties. Ji išmokė mane drąsiau žengti į nepažįstamą aplinką, prisitaikyti, klausytis žmonių ir neapsiriboti pirmuoju įspūdžiu. Ji parodė, kad kartais geriausios patirtys prasideda būtent tada, kai nežinai, kas tavęs laukia.
Iš Lietuvos į Maroką išvykau su daugybe abejonių. Iš Maroko išsivežu daugybę istorijų, žmonių, spalvų ir patirčių, kurių nebūčiau galėjusi patirti likusi savo komforto zonoje.
Norėtumėte įgyti tarptautinės patirties ir jūs? Dėl „Erasmus+“ praktikos galimybių kreipkitės į Alytaus fakulteto tarptautinės veiklos koordinatorę Ingą Neciunskaitę.
Bendrai finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Išreikštos nuomonės ir požiūriai yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę. Europos Sąjunga ir finansavimą skirianti institucija negali būti laikomos už jas atsakingomis.
